Hareme tave pirmiausia pristatydavo 'Valide Sultan', arba valdančiojo sultono motinai, kuri pasikalbėjusi greitai nustatydavo tavo IQ, išauklėjimo lygį ir išsiųsdavo į kursus kvalifikacijai kelti, lyg ir haremo akademiją, kur patyrusios auklėtojos mokydavo, kaip išpildyti bet kurį sultono seksualinį įgeidį. Bet kurį! Valdovas pageidaus, kad atsiduotum su lelija užpakalyje ir kabėdama ant šviestuvo - ir lėksi laukais gėlių bei kopėčių ieškoti vaizduodama, kad dėl būsimos nežemiškos palaimos savame kailyje netveri.

Sultono kaprizus buvo reikalaujama kurstyti visais įmanomais rafinuočiausiais būdais, suguloves mokydavo gražiai šnekėti, judėti, dainuoti, šokti, derinti kvapų ir gėlių puokštes, ruošti saldumynus, groti muzikos instrumentais. Tačiau svarbiausia - versdavo treniruoti makšties raumenis kintamo svorio centro rutuliukais ir iš akmens ar kieto medžio tekintais kiaušiniais. Užduotis - kuo ilgiau išlaikyti kiaušinį vien makštimi, ne­pasitelkiant sėdmenų ir pilvo raumenų. Trumpas pasirengimas trukdavo tris mėnesius, ilgas - porą metų. Po to jau net labiausiai išplerusi odaliska taip įgusdavo, kad sultonas orgazmą pasiekdavo ir po valandos, ir po trijų frikcijų - vyro varpos stangrumas čia jau neturėjo jokios reikšmės. Viską pati, pati, pati...

Įgytą seksualinę formą odaliskos nuolat palaikydavo gana egzotiškais pratimais. Makšties raumenų stangrumui palaikyti patyrusios auklėtojos rekomenduodavo šlapinantis staiga sulaikyti srovę, paskui atleisti ir vėl sulaikyti. Būdavo praktikuojamos ir varžybos baseine, kai sugulovės į makštį įtraukdavo vandens ir rungtyniaudavo, kuri išleis kuo ilgesnę čiurkšlę.

Šiomis dienomis gana populiarus pilvo šokis taip pat priskiriamas odaliskų arsenalui. Beje, tai buvo daroma dviem tikslais. Sujaudinti sultoną - tai suprantama, be to, bet kuris patyręs rytietis iš šokančiosios judesių greitai susivokdavo, ar ji bus gera lovoje. Ką dar reikštų provokuojami ir vis greitėjantys pilvo šokio judesiai, jei ne sueities imitaciją? Juk ne veltui šiame šokyje taip vertinamas judesių dažnis ir laisvumas, padedantis šokėjos kūnui neatsilikti nuo darbukos ritmų.

Kiekviena odaliska buvo ne tik išmoninga meilužė, bet ir slaugytoja, galinti seksu išgydyti daugybę negalavimų: ištiesinti stuburą, išvalyti kraują, numalšinti karštinę, sustiprinti nervų sistemą.

Beje, visų šių universitetų tavo biografijoje galėtų ir nebūti. Juk jei 'Valide Sultan' nepatiktum, būtum išsiųsta dirbti juodų darbų: plauti grindis, skalbti, virti, kurti pirtį. Tokių hareme buvo šimtai ir tūkstančiai. Sena vergė sugulovė prižiūrėdavo, ar tinkamai naujokės valo kaljanus ir tuština naktipuodžius. Įdomiausia, kad net haremo indų plovėjos vaidmuo išsaugodavo galimybę vieną rytą prabusti valdovo žmona. Tik iki Bajezido II (1481-1512 m.) buvo šventai laikomasi taisyklės: į haremus - verges, į žmonas - krikščionių valdovų dukras. O vėliau sultonai užsimanė įvairovės ir ėmė rinktis žmonas tiesiai iš haremo. Teisėta žmona pradėjo pripažinti bet kurią vergę (!), kuri sugebėdavo nuo jo pastoti. Nieko neglumino, kad dar vakar ji šveitė grindis ir skalbė gerbiamosios 'Valide Sultan' baltinius. Istorijoje nemaža tokių pavyzdžių: sultono Abdul-Mehidžo motina buvo vergė, prižiūrėjusi maudyklės krosnis. Valdovo akimirkos kaprizas baigėsi nėštumu, ir vakarykštė pastumdėlė tučtuojau užsiropštė ant garbės pakylos.

Kaip tik todėl visos haremo gyventojos svajojo pastoti nuo valdovo. Tačiau tai buvo itin nelengva užduotis. Pirma, hareme tvyrojo siaubinga konkurencija tarp pačių odaliskų, svajojančių prasimušti į žmonas ar paveldėtojo motinas. Antra, jau tapusios žmonomis ir paveldėtojų motinomis visiškai netroško gausinti savo gretų. Todėl net jei tau pavyko įsiropšti į sultono lovą ir pastoti, dar nereiškia, kad galėsi ramiai išnešioti vaiką. Kiekviena šviežiai iškepta sultono meilužė buvo akylai stebima - pasirodžius pirmiesiems nėštumo požymiams prižiūrėtojos kaipmat suorganizuodavo persileidimą. Laimėdavo tik tos odaliskos, kurios įsigudrindavo nėštumą slėpti iki paskutinio momento.

Čia reikėtų paaiškinti sudėtingą haremo hierarchiją. Ant apatinio laiptelio stovėjo eilinės vergės sugulovės, aptarnau­jančios aukštesnio rango suguloves. Šių vergių buvo nenusakoma gausybė. Tačiau dauguma veltui mokėsi makštimi švirkšti fontanus ir viliojamai sukti klubais. Tik pačios gudriausios sumanydavo, kaip išsiskirti iš pilkos masės ir užkabinti sultono žvilgsnį. Šioms būdavo suteikiama garbė jam patarnauti. Tuomet jau reikėdavo stengtis pasirodyti visu gražumu ir visomis priemonėmis bandyti sužavėti valdovą taip, kad jis teiktųsi paklausti tavo vardo. Didi garbė! Tuomet tu automatiškai patekdavai į 'gezde', arba patekusios j akiratį, rangą. 'Valide Sultan' davus signalą, sultonui patikusi vergė tą pat akimirką privalėdavo pulti kniūbsčia, nuolankiai iki jo prišliaužti, pabučiuoti krėslo, ant kurio jis sėdi, kamputį ir prisistatyti.

Jau kitą rytą naujoji 'gezde' išdidžiai palikdavo buvusios šeimininkės 'daire' (kiemą) ir gaudavo asmeninius apartamentus, ten ją gražindavo, puošdavo ir pateikdavo išsamiausią instrukciją, kas sultonui lovoje patinka, o kas ne. Tai visiškai nereiškė, kad sultonas artimiausiu metu ją išties aplankys. Kai kurios likdavo 'gezde' ištisus mėnesius ar net metų metus.

Tačiau jei sultonas vis dėlto išsakydavo pageidavimą naujokę išbandyti, tai 'heznedar-usta', vyriausioji ekonomė ir 'Valide Sultan' dešinioji ranka, atvesdindavo laimingąją į jo guolį. Ir čia gražuolė, jei ketino siekti karjeros, privalėjo valdovui pademonstruoti tokių seksualinių išmonių (jei sąžiningai, nė nenutuokiu, ką ji turėjo sugebėti, kad nustebintų vyruką, išbandžiusį tūkstančius moterų, galinčių dirbti fontanais), kad jis pas ją ateitų dar daugybę kartų. Tuomet sugulovė pasiekdavo 'ik-bal' - favoritės - rangą, ir tai buvo nemenkas šuolis aukštyn. Favorites buvo galima laikyti haremo aristokratėmis, jos priklausė tai patarnaujančio personalo kategorijai, kuri visada supa sultoną per jo vizitus į haremą.

Jei favoritė buvo ne kvailė, nesipyko su kalendoriumi ir lovoje atidirbdavo dviem šimtais procentų, tai anksčiau ar vėliau jai pavykdavo pastoti. Tuomet ji tapdavo 'kadina'. Visos 'kadinos' (ir nėščios, ir jau pagimdžiusios) buvo privilegijuotos, mat buvo laikomos pripažintomis sultono žmonomis. Aukščiau buvo tik oficialios žmonos, nes sultonas, kaip ir bet kuris kitas tikratikis musulmonas, turėjo teisę vesti tik keturis kartus. Visa kita - paleistuvystė.

Tarp šių keturių žmonų svarbiausia buvo pirmoji - 'bah-kadina'. Kiekviena pagrindinių žmonų turėjo savo apartamentus su daugybe vergių bei eunuchų. Tačiau net 'bah-kadina' nebuvo visagalė, nes visur ir visuomet jas stebėdavo 'Valide Sultan' - sultono motina. Kad ir kaip būtų keista, būtent ji, o ne pirmoji ir mylimoji sultono žmona valdė visą haremą. Kita vertus, tai gana logiška. Kad dėl valdžios kovojančios žmonos neperkąstų gerklių 'kadinoms', šios - favoritėms, o tos savo ruožtu - 'gezde' ir vergėms, šioje zonoje tikrai reikėjo griežto prižiūrėtojo.

Žodžiu, kad ir kaip aukštai būtum užsikabarojusi šios karjeros laiptais, viską sprendžia tavo brangioji anyta. Į kurią reikėdavo kreiptis ne kaip kitaip, o „parandžomis pridengtųjų karūna", ir kuri buvo kalė kaip reta, nes kadaise irgi pradėjo nuo vergių ir, peržengusi konkurenčių (vergių, žmonų, sugulovių) bei konkurentų (daugybės kitų princų) kūnus, įsigudrino į sosto įpėdinius prastumti kaip tik savo sūnų. Žodžiu, tai buvo intrigų ir aukščiausio lygio klastos meistrė, šnipė, žudikė ir politikė, ir pyktis su ja reiškė viena - sau ir savo vaikui pasirašai mirties nuosprendį.

Ji valdė geležine letena, turėjo savo žvalgybą ir kontržvalgybą, sudarytą iš jai ištikimų vergių bei eunuchų, ir galėjo pakišti taip, kad maža nepasirodytų. Pavyzdžiui, pasinaudojusi patikimais eunuchais tau slapta pamėtėti vyro chalatą („šliundra ji, pasirodo, sūneli!"), po tavo pagalve pakišti kinžalą (pasikėsinimas į sultono gyvybę), o gal tiesiog pavaišinti šerbetu su cianidu („tai silpnas skrandis tos mūsų naujokės"). Jos valdžia buvo nedaloma ir neginčijama. Be jos leidimo nė viena haremo moteris negalėdavo nei suknelės užsisakyti, nei pasivaikščioti, nei pirtyje išsimaudyti. Ir vargas tau, jei pakilusi, tarkim, iki 'kadinos', drįsai pasipuošti prabangesne suknele ir brangenybėmis nei 'Valide Sultan'. Pakiš!

Ak, taip - įdomiausia. Hareme tau galėjo išpulti dar viena likimo korta - tapti senmerge. Jei per devynerius metus sultonas taip ir nesipaguldė tavęs į savo patalus, gaudavai teisę šią įstaigą palikti. Ta proga būdavo išduodamas sultono pasirašytas dokumentas, kad tu esi laisvas žmogus. Kadangi tuo metu tai būdavo tolygu mirties nuosprendžiui (na, kuo tais laikais galėjo užsiimti laisva moteris, kuri mokėjo tik brązginti stygas, dėlioti puokštes ir leisti fontanus), tai valdovas prie dokumento maloningai pridėdavo namą, solidų kraitį ir net padėdavo rasti vyrą. Kilnus buvo žmogus...

O dabar, žinoma, pagalvojai apie eunuchus. Patikinu tave, kad ne visi jie galėjo vienodai pasitarnauti. Net varpos netekę eunuchai, kad ir kaip būtų keista, likdavo jautrūs erotinėms glamonėms, todėl turkų haremuose dauguma eunuchų buvo vadinamieji sandalai (pašalinta viskas!). Ir nors jie iš esmės galėjo pagražinti tavo pilką kasdienybę oralinėmis ir manualinėmis glamonėmis, vis dėlto išprovokuoti juos, galima sakyti, buvo neįmanoma. Kam rizikuoti solidžiu uždarbiu, aprūpinta senatve ir nemaža valdžia?

Tiesa, haremo kastratai tikėjo, kad nuolatiniai seksualiniai santykiai galėtų stebuklingu būdu atgaminti prarastą vyrišką pasididžiavimą. O joks mitas be pagrindo neatsiranda. Bet smarkiai rizikuodavo ne tik eunuchas, sučiuptas per renovacijos procesą. Tau irgi būtų nesaldu. Represijos hareme būdavo pavydėtinai reguliarios, nes tai buvo vienintelis būdas palaikyti bent kokią tvarką. Už nedidelį nusižengimą laukė duonos ir vandens dieta arba juodas darbas nuo skambučio iki skambučio. Už didesnes nuodėmes būtų mušę lazda per padus ar nuplakę bizūnu. O už rimtą nusikaltimą tiesiog pasmaugę šilkine virvele arba paskandinę Bosfore.