Pagrindinis

Arabų pasaulio muzikos instrumentai

Arabų pasaulio muzikos instrumentai atspindi muzikos vieningumą ir įvairovę. Dominuojantys instrumentai – tai fleitos, viengubos bei dvigubos dūdelės, smuikai, liutnios ir karkasiniai būgnai. Tačiau kiekvienam regionui yra būdingi tam tikri instrumentai arba jų tipai. Be to, šių instrumentų konstrukcijai ir grojimo technikai turi įtakos vietos intonacijos ir garso idealai, prieinamos konstrukcinės medžiagos, išorinės muzikos įtaka ir kiekvienam instrumentui priskiriamos funkcijos.

Šiuolaikiname arabų pasaulyje, instrumentai užima svarbią vietą ir yra paplitę daugiausia miesto gyventojų bendruomenėse, o jų populiarumas linkęs peržengti geografines ribas. Egipte prieš Pirmąjį Pasaulinį karą šie instrumentai sudarė tradicinį ansamblį žinomą kaip „Takht“ (platforma).

Po Pirmojo Pasaulinio karo „Takht“ palaipsniui išsiplėtė iki orkestro, kuris apjungė šiuos arabiškus ir kitus instrumentus, kurie buvo pasiskolinti iš Vakarų, ypač smuikų šeimos instrumentus.

Pagal Edvard Lane ir kt., šie instrumentai - tai 'ud, Qanoon, nay, Riqq ir kamanjah, arba pailgas smuikas, kurį devyniolikto amžiaus pabaigoje pakeitė vakarietiškas smuikas, bet kuris taip pat išliko kaip folklorinis instrumentas vadinamas Rababah.

'ud - العود - styginių grupės instrumentas, būdingas Egiptui ir Artimiesiems Rytams, yra kriaušės formos, trumpu kaklu, vientisas instrumentas. Turi penkias dvigubas nailono, žarnų ar metalizuotų šilko gijų stygas. Kartais yra pridedama ir vienguba šešta styga. Užkabinamos erelio plunksna arba plastiko gabalėliu, šios penkios stygos yra priderintos prie G', A', D, G ir c. Pirmoji eilė taip pat gali būti priderinta prie F'. Kaip ir kiti ansamblio instrumentai. 'UD yra tinkamas tiek grojimui solo tiek ir ansamblyje. Turintis šiltą tembrą, lėtą tesitūrą ir mikrotoninį lankstumą 'UD yra žinomas kaip AMIR ALTARAB, arba „žavėjimo princas". Tai mėgstamiausias teoretikų, kompozitorių, o taip pat ir mėgėjų instrumentas. Šis instrumentas puošiamas sudėtingu, dažniausiai rozetės formos ornamentu ir medžio raižiniais.

Qanoon - القانون - plokščias citros tipo trapecijos formos instrumentas. Jo dvidešimt šešios trieilės stygos yra padarytos iš žarnų ar metalizuotų šilko gijų. Atlikėjas grodamas užkabina stygas trumpu raginiu plektru, kuris prilaikomas ant abiejų rankų smilių, ant kurių užmaunami nedideli žiedai. Qanoon tiltas laikosi ant žvyniškų segmentų dengiančių mažus kvadratinius plotelius ant medinio paviršiaus. Stygos priderintos prie pagrindinių skalės natų. Kiekvienos eilės skambėjimas gali būti keičiamas per visą, pusę arba ketvirtį tono nuleidžiant arba pakeliant tam tikrais atstumais prie instrumento pritvirtintus metalinius laikiklius.

Nay - الناي - tuščiavidurė, pasvirai pučiama fleita daroma iš nendrės, bet ne bambuko. Priklausomai nuo kvėpčiojamo tono šia fleita galima išgauti platų beveik dviejų ir pusės oktavos diapazoną. Tai labai išraiškingas instrumentas, galintis skleisti dinamiškas melodijas. Nay sukūrė ir pradėjo naudoti piemenys, tačiau šiuo metu tai miesto instrumentas. Šį instrumentą taip pat galima išgirsti Sufi muzikos atlikimuose.

Vakarietiškas smuikas, Kamajan arba kamanjah buvo pilnai pritaikytas prie arabiškos muzikos melodijų ir atlikimo technikos. Beveik privalomas moderniame arabų ansamblyje smuikas yra priderinamas prie o G, d, g, d'.

Du mušamieji instrumentai miesto ansamblyje yra būtini ir gali būti naudojami kartu – tai Riqq, taip pat vadinamas Daff – mažas tambūrinas ir Tablah, taip pat vadinamas Darbukkah - الدربكّه- - vazos formos rankinis būgnas.

Visais minėtaisiais instrumentais grojama Irako miestuose. Taip pat naudojami ir du vietinės reikšmės instrumentai. Tai SANTOOR – mušamieji cimbolai su metalinėmis virvelėmis ir JAWZAH – keturių stygų pailgas smuikas, kuriuo grojama ne virš korpuso, bet virš „kaklo“. Šio instrumento korpusas padarytas iš kokoso kevalo dalies ir padengtas oda. Šie instrumentai priklauso tradiciniam ansambliui kuris akompanuoja Iraqi Maqam stiliaus dainoms.

Šiaurės Afrikos miestuose dominuoja kiti instrumentai. Vienas iš jų - andalūziškas arba Tuniso 'ud. Šis inkrustuotu kaklu 'ud tipo instrumentas turi, keturias dvieiles stygas. Šiaurės Afrikoje taip pat grojama Maroko maurų Rabab‘u – mažu valties formos smuiku, kurio išvaizda primena viduramžių Europos tristygį smuiką.

Irako bei Artimųjų Rytų teritorijose folkloro muzikos instrumentai panašūs savo savybėmis bei atlikimo charakteristikomis. Instrumentai, kuriais grojama melodija, demonstruoja motyvų kirčiavimo, ornamentų įmantrumo ir painumo bei garso tąsos giminingumą. Šiais instrumentais dažniausiai grojama solo arba kartu su mušamaisiais bei akompanuojant dainoms ir šokiams.

Ko gero pats svarbiausias instrumentas šiame regione yra beduinų Rababah - الربابه. Grojamas ašutiniu stryku, šis instrumentas turi ketursienį korpusą padengtą oda ir iš arklio plaukų padarytą stygą. Galintis išgauti daug įvairių gretutinių dinamiškų akcentų ir melodijų ornamentų Rababah yra pagrindinis klajoklių beduinų melodijų atlikimo instrumentas. Paprastai juo groja skai‘ir – poetas-dainininkas, akompanuodamas herojiškoms ir meilės dainoms.

Kitas beduinų instrumentas yra Mihbaj - المهباج – medinis kavos grūstuvas, susidedantis iš maždaug pėdos aukščio pagrindo ir dviejų pėdų piestos. Mihbaj turi dvi paskirtis – yra namų apyvokos daiktas, o naudojant muzikantui - mušamasis instrumentas. Šis instrumentas taip pat yra prabangos, socialinės padėties ir labai vertinamų arabų dorybių, svetingumo simbolis.

Artimųjų Rytų ir Irako kaimuose tam tikri pučiamieji instrumentai yra neatskiriami nuo vestuvinių dainų ir šokių. Vienas iš jų Minjayrah – atviru galu, į galą pučiama nendrinė fleita palestiniečių vadinama Shabbabah. Ši fleita turi ribotą diapazoną, tačiau skleidžia ryškų, įmantrų ir kvėpčiojantį toną, dažnai apjungiamą su atlikėjo trūkčiojančiu niūniavimu. Skirtingai nei miesto fleita, šiuo instrumentu dažnai groja piemenys.

Kitas svarbus pučiamasis instrumentas yra dvigubo klarneto tipo instrumentas Irake vadinamas Mitbiq, o literatūroje, taip pat Libane ir jo apylinkėse – Mijwiz - المجوز Šį instrumentą sudaro du identiški nendriniai vamzdeliai su penkiomis arba šešiomis skylutėmis kiekviename iš jų. Kiekvienas vamzdelis viduje talpina mažesnį vamzdelį, kurio pagalba sukeliama vibracija ir išgaunamas garsas. Kitaip nei fleitos tipo pučiamieji, Mijwiz ir kitais dvigubo klarneto tipo instrumentais grojama „cirkuliaciniu putimu“, kuris padeda atlikėjui išgauti nenutrūkstamą garsą. Savo pūtimo technika ir konstrukcija šis instrumentas yra panašus į palestiniečių Yarghul, kuris turi tik vieną melodijos vamzdelį ir ilgesnį vamzdelį be skylučių, naudojamą išgauti ilgą akompanavimo garsą arba gaudesį.

Artimuosiuose Rytuose ir Irake dvigubos dūdelės arba obojaus tipo instrumentais taip pat paprastai grojama su Tabl - الطبل – dideliu dvipusiu būgnu. Zamr arba Zurna dažniausiai akompanuoja folkloro šokius ir yra naudojamas lauko šventėse.

Vienas instrumentas, kuriuo grojama folkloro ir miesto kontekste šiame regione yra ilgakaklė raižiniais puošta liutnia su metalinėmis stygomis įprastai vadinama Buzuq - البزق. Dažniausiai siejama su keliaujančiais čigonais Buzuq turi išdrožtą korpusą ir primena turkišką saz, iš kurios ji ir yra kilusi. Egzistuoja ir modernios šio instrumento versijos su mechaninėmis dalimis.

Šiam regionui būdingiausi mušamieji – tai Darbukkah, kūgio formos iš keramikos arba metalo padarytas rankinis būgnas ir Daff - الدف – mažas tambūrinas, dažniausiai naudojamas libaniečių atliekant Zajal, arba liaudies dainas.

Egipto folkloro muzikoje, ypač kaimuose prie Nilo upės naudojama gausybė įvairių instrumentų. Šioje vietovėje instrumentinė muzika užima labai reikšmingą vietą, jai budingi didesni melodijos ir mušamųjų instrumentų ansambliai. Juose instrumentai dažnai dvigubinami – vienu metu grojama daugiau nei vienu tokiu pat instrumentu. Muzikantai dažniausiai profesionalūs ir atlieka muziką vadovaujant rayyis – vedančio muzikanto.

Kitas Egipto folkloro instrumentas yra Salamiyyah – nendrinė fleita atvirais galais charakteringai pučiama į toną ir dažniausiai matoma folkloriniuose Sufi atlikimuose. Zummarah yra panaši į libaniečių Mijwiz, tuo tarpu Arghul primena palestiniečių yarghul. Dviguba dūdele Mizmar - المزمار dažniausiai grojama kartu su dideliu dvipusiu būgnu vadinamu Tabl Baladi. Paprastai kartu grojama trimis Mizmar.

Egiptui būdinga daug mušamųjų instrumentų ir jų vaidmuo muzikoje esminis. Tai Riqq -الرق  – į tambūriną panašus instrumentas, Tablah, Tabl Baladi, Tar – būgnas dideliu rėmu ir Mazhar – didelis tambūrinas, su cimbolų komplektais. Maži rankiniai cimbolai arba Sajat - sagatai, yra naudojami šokėjų.

Persijos įlankos regione sutinkama didėlė instrumentų ir muzikos atlikimo technikų įvairovė. Pagrindinę vietą užima mušamieji. Savo skambesiu ir konstrukcija šio regiono instrumentai primena Artimųjų Rytų, Afrikos ir galbūt Pietų Azijos instrumentus. Perlų žvejų dainose, arba Fijri Kuveite, Katare, Bahraine mušamiesiems suteikiamas garsas panašus į sudėtingą grupinį plojimą rankomis. Šiose dainose naudojamas mažas dvipusis rankinis būgnas Mirwas. Taip pat naudojami dideli, šiek tiek prailginti dvipusiai būgnai, panašūs į indų ir afrikiečių. Kitas perlų žvejų dainų ansamblio instrumentas yra jahlah - molinis puodas, kurio grojama abiem rankomis. Be to, Golfo regionui būdinga daug pučiamųjų instrumentų, tokių kaip dvigubos ir viengubos dūdelės bei klajoklių vienastygis Rababah.

Šiaurės Afrikoje naudojama daug mušamųjų ir melodijos folkloro instrumentų. Šie instrumentai akompanuoja įvairių žanrų šokius ir dainas, tiek pasaulietiškus, tiek ir religinius. Instrumentai parodo didelę etninę šio geografinio regiono įvairovę, o jų konstrukcija ir atlikimo technika taip pat atskleidžia Azijos ir Artimųjų Rytų bei kitų Afrikos regionų įtaką.

Vienas iš Šiaurės Afrikos folkloro instrumentų - tai Qasabah, į galą pučiama nendrinė fleita skleidžianti kvėpčiojantį garsą praturtintą garso pustoniais. Šis instrumentas dažniausiai naudojamas akompanuoti dainas ir yra būdingas pietų Alžyrui bei Tuniso Oazėms.

Libijoje ir Tunise taip pat paplitusi vienguba dūdelė panaši į Artimųjų Rytų Mijwiz, tačiau turinti du raginius šerdeles - Maqrunah. Šiose šalyse bei Alžyre Maqrunah grojama, kaip dūdmaišiu. Dūdmaišio forma šis instrumentas vadinamas Mizwid, („maišas" arba „maisto kapšelis").

Dvigubos dūdelės šiame regione taip pat svarbios. Tuniso zukrah ir Maroko ghaytah viešuose festivaliuose naudojamos ekstensyviai. Maroko ansamblius dažniausiai sudaro keletas šių instrumentų ir mušamieji. Ilgas paprastas trimitas Nafir Maroke dažniausiai naudojamas kaip signalinis instrumentas.

Nedekoruotos ilgakaklės liutnios, kurių korpusai padengti oda būdingos vakarų Šiaurės Afrikoje ir kai kuriose Sacharos vietovėse. Maroko Ginbri, kurio kaklas cilindriškos formos, dažnas Ginnawa brolijoje, kurios religiniai papročiai kildinami iš Sacharos apylinkių Afrikoje. Kitas dažnai sutinkamas instrumentas, panašus į egiptiečių ir rytų beduinų Rababah – tai Maroko Rabab – ilgakaklis smuikas apvaliu oda padengtu korpusu ir viena iš arklio plaukų padaryta styga. Šį instrumentą akompanavimui dažniausiai naudoja rwayyis, profesionalios linksmintųjų ir giedotųjų grupės.

Šiaurės Afrikoje mušamuosius sudaro Tabl, arba cilindro formos dvipusis būgnas, qas'ah – dideli litaurai, sutinkami pietiniame Tunise, dvigubi Naqqarah – Maroko poezijos litaurai ir įvairūs vazos formos rankiniai būgnai bei tambūrinai. Maroko berberų ir Atlaso kalnų muzikoje paplitę būgneliai su stygomis, kuriais gali būti grojama kartu su minėtais instrumentais. Į šią instrumentų grupę taip pat įeina ir qaraqib - metaliniai barškučiai, primenantis dvigubas kastanjetes ir laikomi po du kiekvienoje rankoje. Šiuos instrumentus dažniausiai naudoja Ginnawa atlikėjai, ypač per vestuves bei kitas ypatingas šventes.

Bėgant laikui arabų pasaulio instrumentai buvo paveikti urbanizacijos bei vakarietiško stiliaus. Tuo pat metu miesto instrumentai pradėti naudoti folkloro muzikoje. Kai kuriais atvejais vakarietiški instrumentai, o kartu ir naujas muzikos repertuaras, arabų muzikoje tapo labai reikšmingas. Klavišiniai instrumentai paprastai pritaikomi neutraliems arabų muzikos intervalams atlikti.

Apžvelgiant gausią arabiškų instrumentų įvairovę galima teigti, kad šie instrumentai – tai gyvas arabų istorijos, muzikos, vizualios estetikos bei socialinių ir kultūrinių turtingos ir sudėtingos visuomenės aspektų paveikslas.